Pirties krosnys
Žurnalas ,,Mano sodyba” 2021-sausio mėn.
Straipsnį rašė: Lukas Rimeika ir Marius Babraitis
Įsismaginant žiemos šalčiui, visos krosnys yra smagiau
kūrenamos, o smagiausiai iš jų – pirties krosnys.
Pirmosios pirtys, vadinamosios dūminės, buvo kūrenamos juodai. Didžiausias tokių pirčių trūkumas – suodžiais padengta garinė. Norint švariai išsimaudyti, po kūrenimo tekdavo ilgai plauti ir valyti garinę. Tokios pirties krosnį atstodavo kampe sukrauta akmenų krūva, po kuria buvo kūrenama ugnis. Per laiką pati pirties idėja ir principas – reikmė įkaitinti kūną – per daug nepasikeitė, labiausiai kito būdas ir priemonės tai pasiekti efektyviausiai. Šiuo metu matome grįžtančią tradicinę plytinę pirtį ir jau per pastaruosius dešimtmečius labiausiai į pirties krosnių rinką įsiliejusias metalines krosneles. Kitaip jos vadinamos nuolatinio veikimo pirties krosnimis: tai reiškia, kad galima eiti į garinę ir pirtintis kūrenimo metu. O štai senosios, plytinės krosnys vadinamos periodinio veikimo krosnimis. Šiuos du krosnių tipus šiame numeryje ir apžvelgsime.
Metalinės krosnelės
Pradėkime nuo jau išpopuliarintos ir plačiai paplitusios nuolatinio veikimo pirties krosnies – dažniausiai tai yra metalinė krosnelė su privirintu akmenų konteineriu, kartais – ir su šilto vandens boileriu. Nors ir atrodo, kad tai – labai paprasta konstrukcija, nes tokias krosneles gali pasigaminti visi, kurie turi suvirinimo žinių; neretai jos skiriasi kaip diena ir naktis. Vienose pirtyse būna maloniai šilta ir akmenys pakankamai įkaitę, kitose – labai karšta, o akmenys vos šilti. Nuo ko tai priklauso, sunku pasakyti, vis dėlto turbūt yra tam tikri technologiniai niuansai, kuriuos geriausiai žinotų metalinių pirties krosnelių gamintojai, o ne paprastas šaltkalvis.
Metalinių krosnelių populiarumas – gana pagrįstas. Didžiausi šių krosnelių privalumai:
– Jos pakankamai greitai įkaista – dažniausiai pakanka valandos kūrenimo, kad būtų galima eiti į pirtį. Kol žmonės maudosi pirtyje, krosnelę galima toliau kūrenti, taip pakeliant temperatūrą iki norimos kaitros.
– Pritrūkus garo, galima ir vėl įkurti ugnį ir įkaitinti ataušusius akmenis.
– Tokia metalinė krosnelė pakankamai greitai ir lengvai montuojama, neretai jai net nereikia pamato.
Tačiau minėtini ir esminiai trūkumai:
– Metalinė konstrukcija labai smarkiai įkaista, dažnu atveju reikia papildomai apmūryti apsauginę sienelę – ir dėl priešgaisrinių reikalavimų, ir kad, netyčia prisilietus, nenusidegintų nei suaugusieji, nei vaikai.
– Didžiausias trūkumas – kad įkaitęs iki raudonumo metalas išdegina patalpoje esantį deguonį, dėl to garinėje pradeda trūkti oro. Tuomet pirties lankytojui pradeda džiūti burna, gali skaudėti galvą. Po tokios pirties gali traiškanoti akys ir kitą dieną kamuoti nemalonūs pojūčiai. Tokiose garinėse geriausias klimatas būna tada, kai įrengtas pastovus oro drėkinimas. Tada išvengiama nemalonių pojūčių.
Norint sumažinti pagrindinius krosnelės trūkumus, reikia vadovautis taisykle: garinėje neturi likti pliko metalo. Geriausia būtų metalinę krosnelę apmūryti plytomis ir įrengti dagtį. Su taip įrengta krosnele atsiranda galimybė reguliuoti pirties temperatūrą, neperkaitinant pačios garinės.
Plytinės krosnys ir jų savybės
Šiuolaikinio priemiesčio realybėje pirtis yra svarbus darnaus gyvenimo ir kruopštaus požiūrio į savo sveikatą atributas. Galimybė išsimaudyti garinėje pirtyje yra malonumas, kurio sunku atsisakyti, o šio malonumo kokybė tiesiogiai priklauso nuo krosnies. Prieš kelis šimtmečius labiausiai paplitusi rusiška pirtis buvo dūminė, pagaminta iš akmens ar molio. Tuomet plyta buvo brangi medžiaga – ji buvo gaminama rankomis ir prieinama tik labai turtingiems žmonėms. Plėtojant pramoninius šios medžiagos gamybos metodus, krito kainos; atsirado galimybių masyvioms plytų krosnims.