Ankstyviausios krosnys, žinomos kaip „Žemės orkaitė“, buvo gaminamos Vidurio Europoje ir randamos XXIX a. Pr. Kr. e. Tokios krosnys buvo duobė, iškasta žemėje ir paskui pašildyta, kad būtų galima gaminti įvairius maisto produktus. Archeologai atrado krosnių griuvėsius, kuriuose žmonės degino medieną, kad išvirtų mamutą. Maždaug prieš 3400 metų.
Egipte kiekvieno namo konstrukcijos centre buvo krosnis. Taikant žemės krosnies technologiją, kepimo procesas apsiribojo lėtu skrudinimu.
Archeologai atrado daug įvairių rūšių senovinių krosnių, tačiau malkinės krosnies istorija, kokia mes ją šiandien žinome, kilo iš senovės Graikijos ir garsiosios „molinės krosnies“. Senovės graikai virimą pavertė menu nuo tada, kai buvo sukurtos pirmosios duonos krosnys. Po daugelio metų mokslininkų buvo padaryta išvada, kad daugelis šeimų duonos kepimą pavertė profesija, kurią galima parduoti senovės rinkoje. Kikladų civilizacija molio krosnį giliai įleido į savo kultūrą. Krosnys tradiciškai buvo šildomos džiovintais krūmais, surinktais iš kaimo. Kita vertus, Mino civilizacija, kuri buvo jų konkurentė Kretoje, šildė krosnis alyvuogių mediena, nes alyvuogių aliejaus auginimas buvo plačiai paplitęs jų regionuose.
Centrinės Graikijos krosnys buvo šildomos ąžuolo ir buko miškais. Duona buvo kepama po to, kai pelenai ir anglis buvo išmesti arba iššluoti iš krosnies. Likęs šilumos kiekis nebuvo veltui: po to buvo kepami produktai kuriems reikia mažesnės temperatūros, o po to karštis buvo naudojamas krekeriams ir sausiems vaisiams, riešutams paruošti, nes tokio tipo maistas atsparesnis laikui nei bet kuris kitas. Svarbu, kad Senovės Atėnas, Periklas sukūrė tokią duoną, kuri atrodė kaip pyragas, užpildytas fetos sūriu ar medumi. Itališkos picos ištakos gali būti siejamos su senovės Graikija, nes plokščia duona buvo vadinama plakous (πλακοῦς, gen. Πλακοῦντος – plakountos), kuri prieš 7000 metų buvo pagardinta tokiais įdarais kaip žolelės, svogūnai ir česnakai.
Archeologų bendruomenė nustebo, kai Pompėjos griuvėsiuose buvo rasta puiki 30 plytų krosnių būklė. Šis Romos miestas buvo palaidotas išlydytuose pelenuose po to, kai Vezuvijus išsiveržė 79 m. Vėliau jis buvo atrastas po 1700 metų. 1748 m. Archeologai pradėjo atkasinėti užmirštą miestą. Darbas Pompėjoje tęsiasi iki šiol. Aptiktose Pompėjos krosnyse vis dar buvo suakmenėjusios duonos. Šios krosnelės yra įvairių formų ir buvo pastatytos puikiai. Jos buvo statomos daugiausia iš plytų ir keramikos.
XVIII amžiuje Neapolio miestiečiai pradėjo naudoti plytines krosnis, kurios palaikydavo nuolatinį karštį, kas buvo labai svarbu norint pasiekti idealų picos traškumą ir minkštumą. Tai buvo ir pirmasis žingsnis link modernių krosnių, kurios šiandien naudojamos picos gamyboje. Pompėjos krosnys, pastatytos iš plytų ar net iš vietinių akmenų, buvo pastatytos Italijoje, atrodytų, kad gali stovėti amžinai.
Beveik kiekviename Toskanos name yra arba buvo originali krosnis.
Pompėjos krosnys: iš ko ir už ką
Pompėjos krosnis yra gerai žinoma iš Italijos kupolinė krosnis. Ši krosnis skirta tik maistui gaminti, o ne kambariui šildyti. Pompėjos krosnis taip pat vadinama neapolietiška arba Toskanos. Neapolio malkomis kūrenamos krosnies, kurioje buvo kepama duona, istorija prasidėjo daugiau nei prieš 3000 metų. Apvalias krosnis archeologai pirmiausia atrado Egipto pakrantėje, po to – tiurkų tautų teritorijoje.
Karų ir užkariavimo laikotarpiais Balkanuose buvo rastos apvalios malkomis kūrenamos krosnys, o nuo to laiko apvali krosnis būdinga Europai.
Romos mieste Pompėjoje archeologai rado labai gerai išsilaikiusią malkinę krosnį. Šio radinio dėka apvalios mediena kūrenamos krosnys buvo pradėtos vadinti Pompėjos, o Italija laikoma tokios krosnies gimtine.